Pranciškonų (Švč. Mergelės Marijos) bažnyčios varpinė

XV a. statyta Pranciškonų bažnyčios varpinė buvo unikalaus gotikinių kulto pastatų ansamblio – Švč. Mergelės Marijos (pranciškonų) bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno – sudėtinė dalis. Šis architektūros ir urbanistikos požiūriu itin vertingas keturių aukštų (sprendžiant pagal piliastrų išsidėstymą) pastatas keturšlaičiu čerpių stogu vizualiai „užbaigė” aklagatvį, iš tiesų besitęsiantį dar keliasdešimt metrų ir atsiremiantį į dabartinių Trakų ir Pranciškonų gatvių sankirtoje buvusį namą, nugriautą XIX a. pabaigoje. Aukščiu ir tūriu varpinės smailė dominavo aplinkinių, iš pradžių vienaaukščių medinių, vėliau – daugiausia dviaukščių mūrinių pastatų atžvilgiu. Griežtam raudonų plytų fasadui būdingas turtingas dekoras ir savita kompozicija. Plokščioje pirmojo aukšto sienoje buvo praėjimas su cilindriniu skliautu. Antrąjį aukštą puošė langas su smaila arka ir gotikinį susikertančių lankų ornamentą primenančiais rėmais. Virš lango buvo tinklinio ornamento juosta, pabrėžta baltu tinku. Trečio aukšto sienos apačia dekoruota trimis stilizuotomis keturių spindulių žvaigždėmis apskritimuose. Virš jų patalpinta fasado dominantė – negili pusapskritė niša su dviem asimetriškomis arkinėmis angomis, apimenti didesnė dalį trečio ir ketvirto aukšto sienos. Niša, kaip ir žvaigždžių ornamento fonas, tinkuota. Pastogėje buvo karnizas ir platus frizas su dviem apvaliomis angomis. Kampiniai piliastrai veikiausiai buvo statytojų sumanyti tiek kaip pastato konstrukciją sustiprinantys elementai, tiek kaip papildomos puošybos detalės, suteikiančios masyviam pastatui grakštumo.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio įsteigto Mažųjų brolių (minoritų, pranciškonų) ordino vienuoliai XIII a. pabaigoje – XIV a. pirmoje pusėje buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sekretoriai ir patarėjai. Manoma, kad 1323 m. didžiojo kunigaikščio Gedimino laišką, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius, rašė pranciškonas. Dokumentuose minima tuo metu Vilniuje buvusi pranciškonų bažnyčia bei vienuolių būstinė (lot. hospitium). Ordinas energingai padėjo Jogailai, 1387 m. krikštijant Lietuvą.
Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas Smėlynėje įsteigti 1386 – 1387 m.; jų statyba baigta XV a. Pastatų kompleksui parinkta vieta smėlėtoje aukštumoje prie Vingrių pelkės rytinio pakraščio. Į pietus, vakarus bei šiaurę nuo bažnyčios buvo kapinės. Todėl varpinei, statytai vienu metu su rytiniu vienuolyno korpusu, parinkta neįprasta vieta greta bažnyčios apsidės, Aklajame (Pranciškonų) skersgatvyje. Šis, kaip minėta, tęsėsi iki pranciškonams priklausiusio namo, stovėjusio šalia dabartinės Trakų gatvės. Todėl varpinės statytojai sugalvojo originalų sprendimą, pirmame jos aukšte įrengdami skliautuotą praėjimą su vartais.
Nuslopinus 1863 m. sukilimą, carinė administracija pradėjo agresyvią rusifikavimo kampaniją. 1864 m. Vilniaus generalgubernatoriaus M.Muravjovo „koriko” įsaku Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas uždaryti. 1872 – 1876 m. bažnyčia perdaryta į Valstybinių įstaigų archyvų saugyklą; šventoriuje įsikūrė akmenskaldžių dirbtuvės. Varpinė 1873 m. nugriauta. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad tuomet išardytos ne tik jos sienos, bet ir pamatai; tik ties varpinės kampais likę du beformiai mūro luistai. Telikusi žymė vienuolyno rytiniame fasade, prie kurio kažkada glaudėsi varpinės kampas. Pastato išvaizda žinoma pagal fotonuotrauką, darytą prieš pat nugriovimą, bei pagal keletą piešinių.