VILNIAUS SENAMIESČIO ATNAUJINIMO AGENTŪRA

  • English

APIE SENAMIESTĮ

Antakalnis

Tai vienas gražiausių Vilniaus priemiesčių, išsiskiriančių miškais apaugusiais kalvų šlaitais, savitu reljefu, siauromis, griovose vingiuojančiomis gatvelėmis, barokinių bažnyčių bokštų siluetais.  Antakalnio priemiestis išaugo prie nuo XIII a. istoriniuose šaltiniuose minimo kelio į Nemenčinę ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ansamblio. Dėl labai išraiškingos gamtinės aplinkos, jau nuo XV a. tai buvo didikų mėgstama vieta. Ankstyviausias Antakalnio pastatas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios špitolė, statytas XV-XVI a.

XVII a. antroje pusėje didelę Antakalnio dalį valdė LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. XVII-XVIII a. šis priemiestis tapo didikų rezidencijų ir vilų kvartalu. Antakalnio panoramoje dominuoja barokiniai Šv. Petro ir Povilo bei Trinitorių bažnyčių ir vienuolynų tūriai.  Pietinėje rajono dalyje išsiskiria rezidenciniai pastatų kompleksai – Vileišių rūmai, Sapiegų rūmai su parku, neobarokinis pastatas Antakalnio g. 2. 1864 metais,  kai buvo uždarytas Laterano reguliariųjų kanauninkų vienuolynas prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios, jo žemės atiteko Vilniaus stačiatikių Šv. Marijos ir Magdalenos vienuolynui. Parengus šios teritorijos sklypų planą, pradėti nuomoti sklypai. Gatvių tinklas susiformavo stichiškai, buvusių takų tarp kalvų trasose. XIX a. pabaigoje pastatyti karo ligoninės pastatai buvusiame Sapiegų parke.

5_5 7_4 Antakalnio 8a

Gyvenamų namų statybos ypač suaktyvėjo XX a. ketvirtame dešimtmetyje, kai miesto magistratas leido išsipirkti nuomojamus sklypus. Mediniai pastatai išliko Antakalnio gatvės pradžioje bei atskiromis grupėmis šoninėse gatvelėse. Ypač savitos architektūros namai, išlikę M. Paco ir Pavasario gatvėse su šv. Petro ir Povilo bažnyčia formuoja vieningą istorinio Vilniaus priemiesčio vaizdą.

Tekstas: G. Filipavičienė, „Vilniaus miesto medinių statinių tvarkymas“, VSAA, 2006 m.