Senoji Vilniaus architektūra ir jos stilių įvairovė puikiai parodo kaip plėtojosi šis Vidurio Europos miestas. Vilnius – vienas labiausiai į rytus nutolusių Europos gotikos, renesanso ir baroko architektūros centrų. Plytinė gotika, kuri turi bendrus bruožus su šiaurės Lenkijos ir šiaurės Vokietijos gotika, Vilnių pasiekė XIV a. viduryje ir tęsėsi iki XVI a. pabaigos. Tuomet Vilniuje susiformavo netaisyklinga radialinio gatvių tinklo struktūra, išlikusi iki mūsų dienų. 1503–1522 m. pastatyta Vilniaus miesto gynybinė siena su devyneriais vartais, kuri apsupo viduramžių miesto branduolį, seniausiąją miesto dalį. XVI a. pradžioje per Žygimanto Senojo dvarą į Vilnių atkeliavę šiaurės Italijos architektai davė pradžią renesanso stiliui, kuris įnešė į miestą itališkos dvasios. XVI a. Vilniuje persipynė gotikos ir renesanso stiliai.
Baroko kultūros suklestėjimas siejamas su Romos katalikų bažnyčios suklestėjimu, jos kova su reformacija ir aktyvia jėzuitų veikla XVII a. Vilniuje. Ankstyvojo baroko Šv. Kazimiero, Šv. Teresės bažnyčių planų ir fasadų pavyzdžiai atkeliavo tiesiai iš Romos. Italų architektai dirbo karalių Vladislovo Vazos ir Žygimanto Vazos dvare, juos samdė ir turtingi Lietuvos didikai Pacai, Sapiegos. Žymiausias Vilniaus baroko architektas – Janas Kristupas Glaubicas, kuris po XVIII a. vidurio gaisrų rekonstravo Šv. Jonų, Šv. Kotrynos, Misionierių bažnyčias ir dar daug kitų bažnyčių bei jų interjerų, sukūrė nuostabius Bazilijonų vienuolyno vartus. Jo kūrybos įtakoje susiformavo savita baroko atmaina – Vilniaus baroko mokykla, šis stilius išplito po visą buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją: dabartinę Vakarų Baltarusiją, Šiaurės ir Vakarų Ukrainą, Rytų Lenkiją.
Architektas Laurynas Gucevičius, studijavęs Romoje ir Paryžiuje, sukūrė svarbiausius Vilniaus klasicizmo pastatus – Vilniaus katedrą, Rotušę, kai kuriuos Verkių rūmų ansamblio pastatus. XVIII a. pabaigoje – XIX a. viduryje klasicizmo stiliumi pastatyta bei rekonstruota daug didikų rūmų ir gyvenamųjų namų. XIX a. Lietuvoje pradėjo reikštis rusų architektai, daugiausiai baigę Peterburgo dailės akademiją. Ryškiausias rusiškojo ampyro pavyzdys – Vilniaus generalgubernatūros (dabar – Prezidentūros) rūmai, kuriuos projektavo Peterburgo architektas Vasilijus Stasovas.
XIX a. antroje pusėje statomi romantizmo bei istorizmo (neogotikos, neorenesanso, neobaroko, neoklasicizmo) stiliaus pastatai turi daug bendro su kaimyninių šalių Lenkijos bei Rusijos architektūra. Tuomet Vilniuje dirbo daug Rusijoje architektūrą studijavusių architektų, nes po Vilniaus universiteto uždarymo vietinės architektų rengimo mokyklos neliko. XX a. pradžioje Vilnių pasiekė moderno (skirtingose šalyse vadinamo secesija, jugendu, art nouveau) stilius, kuris skiriasi nuo Vakarų Europos, ir ypač nuo puošniojo Rygos moderno, santūrumu ir formų geometriškumu.
Vilniaus senamiestis 1994 m. įtraukas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vienas iš kriterijų, pagal kurį Vilniaus senamiestis yra įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą: „Vilnius yra puikus viduramžių miesto, keletą amžių turėjusio didelę įtaką Rytų Europos architektūros ir kultūros raidai, pavyzdys“. Antrasis kriterijus: „Vilniaus architektūrinis peizažas ir išsaugota pastatų įvairovė puikiai parodo, kaip per penketą amžių (XIII – XVIII a.) organiškai plėtojosi Vidurio Europos miestas.
1994 m. ICOMOS ekspertas profesorius Panu Kaila, kuris Vilniaus paveldo būklę įvertino Pasaulio paveldo centro prašymu teigė, kad “Šiame regione su Vilniumi galima lyginti tik Taliną (Estija) ir Krokuvą (Lenkija). Tačiau Talinas labai skiriasi nuo Vilniaus kaip jūrų uostas, be to, reikšmingas Hanzos miestų sąjungos miestas. Todėl jo istorija ir kultūra plėtojosi kita kryptimi negu Vilniaus, ir tai atspindi dabartinis miesto pavidalas. Krokuva yra kiek panašesnė į Vilnių, tačiau dėl kitokios istorinės ir kultūrinės raidos Krokuvos miesto istorija ir struktūra labai skiriasi.
Tekstas iš leidinio „Vilniaus senamiesčio architektūros stiliai“, Jūratė Raugalienė
