PARODOS EKSPONATUS PDF FORMATU GALITE PERŽIŪRĖTI ČIA. Kelis darbus ar jų fragmentus iš arčiau apžiūrėti galite žemiau teksto.
PARODOS VAIZDO ĮRAŠĄ RASITE ČIA.
Paveldas paprastai atrodo sustingęs – tarsi akmuo, kuris nebejuda ir nebekalba. Tačiau ši paroda atveria kitą jo sluoksnį: čia istorija veikiau alsuoja, nei lieka įrėminta datose, o objektai tampa ne dokumentais, o klausimais. Mokiniai, žvelgdami į miestų, kopų ir sakralinių erdvių paveldą, nepasitenkino vien faktais. Padedant septyniems mokytojams, jie bandė išgirsti, ką akmuo byloja, kaip žiūri kryžius, ką nutyli smėlis, kokią formą palieka nykstanti bendruomenė. Ir būtent ši pastanga paveldą išlaisvina iš sąstingio: ji leidžia jam pasirodyti čia ir dabar, kaip gyvam, nebaigtam pasakojimui.
Pasirinkti 32 kurios nors UNESCO pasaulio paveldo vietovės Lietuvoje objektai: sinagogos, bažnyčios, kopos, paminklai, gatvės – tampa ne architektūros pamokomis, o kultūrinių kontaktų topografija. Jie rodo, kad miestas niekada nebuvo vienalytis, nors dažnai taip norima jį prisiminti. Gotikos vertikalės, baroko retorika, klasicizmo kontempliacija ar kopų horizontai kuria ne tik estetinius peizažus, bet ir mentalinius. Čia susitinka skirtingų kartų troškimai, įsitikinimai ir baimės. Mokiniai tarsi archeologai naršo po šiuos sluoksnius, ieškodami ne tik formų, bet ir žodžių, kurių kartais stinga apibūdinti patirčiai.
Jaunosios kartos (128 moksleivių) sukurti koliažai yra ne šiaip iliustracijos, o interpretaciniai bandymai atsekti prasmę iš fragmentų: smėlio grūdelio, lango šviesos, prarasto paveldo kontūro. Kiekviename darbe juntama įtampa tarp to, kas matoma ir to, kas jau tik įsivaizduojama. Atrodo, kad mokiniai gerai suprato: paveldas nėra įrodymas, jis yra atminties įsikūnijimas, pasakojimas. Pasakojimas apie tai, kas buvo, kas liko, ir tai, kas dar tik bus, jei rasime kalbą, kuria apie tai kalbėti.
Ir štai svarbiausia suvokimo ašis: paveldo reikšmė nėra užrakinta praeityje. Ji atgimsta, kai žvelgiame į jį ne kaip į objektą, o kaip į santykį. Kai mokiniai išdrįsta įsiklausyti, architektūra tampa nebe akmeniu, o būdu gyventi pasaulyje – tarp kitų, su kitais, prieš kitus, per kitus. Šioje parodoje jie ne tik parodo, ką rado. Jie parodo, ką gali rasti kiekvienas, jei istoriją priima ne kaip atsakymą, o kaip klausimą, kurį reikia ne užrašyti, o išgyventi.
Ši paroda – tai projekto „Kaip interpretuoti ir suprasti kultūros paveldą“ dalis.
Moksleiviams UNESCO kultūros paveldą tyrinėti padėjo:
Onutė Aronaitienė ir Artur Bajor (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras / LASUC)
Nijolė Zenkevičiūtė (Vilniaus jėzuitų gimnazija)
Vilma Maksevičienė ir Jolita Kundrotaitė (Neringos gimnazija)
Andrius Janionis (Vilniaus Valdorfo Žalioji mokykla)
Gytis Mockus (Vilniaus „Spindulio“ progimnazija)
Parodos kuratorė Aida Štelbienė
Parodos dizainą kūrė Kotryna Juzukonytė
Montaže panaudota Arulo muzikinė kompozicija „Serene“
Projektą įgyvendina Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra (sumanytojas – dr. Juozapas Blažiūnas)
Partneris: Lietuvos istorijos mokytojų asociacija
Finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
