Vilniaus architektūra – BAROKAS

Barokas į Lietuvą atėjo nedaug atsilikęs nuo Europos. Viena iš pirmųjų barokinių bažnyčių Romoje – Jėzaus (Il Gesu) bažnyčia – baigta statyti 1584 m., o pirmoji barokinė bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) pastatyta Nesvyžiuje 1587– 93 m. Baroko kultūros suklestėjimą Lietuvoje nulėmė katalikybės atgimimas XVI a. pab. –- XVII pr. ir aktyvi jėzuitų ordino veikla. Daugelis didikų iš kalvinistų, liuteronų perėjo į katalikybę, globojo vienuolijas, kvietėsi jas į Lietuvą. Baroko įsitvirtinimo laikotarpis iki XVII a. vidurio – tai tolimesnis Lietuvos kultūros kilimo metas, kupinas kūrybiškumo, ambicijų ir naujovių. XVII a. pirmoji pusė buvo kaip niekad palanki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bei jos sostinės Vilniaus ekonominiam klestėjimui. Lietuvos magnatai eksportavo grūdus iš derlingų tuometinių LDK teritorijų (Baltarusijos ir Ukrainos) į Europos šalis, o į Vilnių geru užmokesčiu viliojo gabius architektus ir amatininkus. Vazų dinastijos valdymo laikais skulptoriai, architektai, muzikantai ir kitų sričių menininkai ir toliau buvo kviečiami iš Italijos.

Pirmosioms baroko bažnyčioms darė įtaką Romos bažnyčių pavyzdžiai: būdingas lotyniško kryžiaus planas, trinavė bazilikinė erdvė, kupolas (Šv. Kazimiero, Šv.Teresės, Šv.Petro ir Povilo bažnyčios, Šv. Dvasios cerkvė). Bendri baroko architektūros skiriamieji bruožai - lenktų ir laužytų formų karnizai, sudėtingo kontūro frontonai ir voliutos. Interjerai gausiai išpuošti marmuru, skulptūromis ir paauksuotais lipdiniais. XVIII a. pradėjo ryškėti ypatingi Vilniaus baroko bruožai: būdingos grakščios bažnyčios su 2 lieknais bokštais pagrindiniame (vakarų) fasade. Bokštai – daugiatarpsniai, 3–-5 nevienodo aukščio ir pločio tarpsniai po truputį siaurėja į viršų, taip sudarant grakštumo įspūdį. Bokštus užbaigia vientisi arba laiptuoti šalmai ir geležiniai kaldinti kryžiai. XVIII a. vid. baigtos statyti dvibokštės Šv.Jokūbo ir Pilypo, Šv. Arkangelo Rapolo, Šv.Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios. XVIII a. viduryje susiformavo savita baroko atmaina – Vilniaus baroko mokykla, šis stilius išplito po visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją: dabartinę vakarų Baltarusiją, šiaurės ir vakarų Ukrainą ir rytų Lenkiją. Žymiausias Vilniaus baroko architektas Janas Kristupas Glaubicas (Jan K. Glaubitz) Vilniuje kūrė 1737 – 1767 m. Jo dėka Vilniaus panoramas puošia grakštūs Šv.Jonų, Šv.Kotrynos, Misionierių bažnyčių siluetai, jis sukūrė ir originalius Bazilijonų vienuolyno vartus.

1) Šv. Kazimiero bažnyčia – pirmoji baroko bažnyčia Vilniuje, pastatyta 1604 – 1618 m. drauge su jėzuitų profesų namais. Bažnyčia vainikuota kupolu, jos planas – lotyniško kryžiaus formos (Romos Il Gesu bažnyčios plano tipo). Po gaisro 1750 – 1755 m. atstatytas kupolas įgavo vėlyvojo baroko formas. Bažnyčios fasadas ir interjeras amžių bėgyje labai pasikeitė, nes bažnyčia XIX a. buvo paversta stačiatikių cerkve, o sovietiniais laikais –- Ateizmo muziejumi. Nuo 1991 m. bažnyčioje vėl vyksta pamaldos ir sakralinės muzikos koncertai, naujus altorių paveikslus sukūrė dailininkas Antanas Kmieliauskas.

2) Visų Šventųjų bažnyčia pastatyta 1620 – 1631 m. Toks bebokštis fasadas su trikampiu frontonu būdingas ankstyvajam barokui. Fasadą puošia stambios voliutos ir obeliskai (žvakės). Voliuta – spiralės pavidalo architektūros detalė, pagal kurią galima atskirti, kad pastatas priklauso baroko stiliui. Bažnyčios varpinė pristatyta šimtmečiu vėliau 1743 m.

3) Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią projektavo Zigmanto Vazos ir Vladislovo Vazos karališkojo dvaro architektas Konstantinas Tenkala (Constantino Tencalla). Koplyčia pastatyta 1623 – 1636 m., jos išorės formos santūrios. Kvadratinio plano koplyčią sudaro trys dalys: kubas, aštuoniasienis ir kupolas. Ypač vertingas barokinis interjeras, kurį XVII a. pab. išpuošė italų meistrai: Pjetras Pertis (Pietro Perti), Mikelandželas Palonis (Michelangelo Palloni). Koplyčioje saugomas Lietuvos globėjo Šventojo Kazimiero sarkofagas.

4) Šv. Teresės bažnyčia pastatyta 1633 – 1652 m. Bažnyčios fasadą, kaip ir Šv.Kazimiero koplyčią, projektavo K.Tenkala. Bebokštis fasadas panašus į Visų Šventųjų bažnyčios fasadą, puoštas voliutomis ir obeliskais. Trikampiame frontone – bažnyčios fundatoriaus Stepono Kristupo Paco giminės herbas. Varpinė pastatyta vėliau, atstatant bažnyčią po 1760 gaisro. Tuomet sukurtas ir puošnus rokokinis bažnyčios interjeras.

5) Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – brandžiojo baroko šedevras. Bažnyčia pastatyta 1668 – 1675 m. karo pabaigai su Maskva pažymėti. Jos fundatorius – LDK etmonas, Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas, o architektas – krokuvietis Janas Zaoras. Bažnyčia turi nedidelį kupolą, jos planas – lotyniško kryžiaus formos. Vertingiausias yra bažnyčios interjeras, jį puošia apie 2000 lipdinių, kuriuos sukūrė italų meistrai Pjetras Pertis (Pietro Perti) ir Džovanis M. Galis (Giovanni Maria Galli).

6) Šv. Kotrynos bažnyčia pradėta statyti 1618 m., kelis kartus po gaisrų perstatyta. Dabartinis vaizdas išliko po 1741 – 1753 perstatymo, kuriam vadovavo architektas Jonas Kristupas Glaubicas (Jan K. Glaubitz). Tai ryškus vilnietiškojo baroko pavyzdys. 2006 metais baigti Šv. Kotrynos bažnyčios ir dalies buvusio Benediktinių vienuolyno tvarkymo darbai, pritaikant pastatus koncertinei paskirčiai. Šalia bažnyčios atnaujintas S. Moniuškos skveras.

7) Šv. Jonų bažnyčia po gaisro rekonstruota 1738 – 1749 m. vėlyvojo baroko stiliumi. Tai originali, analogų neturinti J.K. Glaubico architektūra. Pagrindinį fasadą sudaro keturi aukštyn mažėjantys tarpsniai. Laužyti, banguoti karnizai ir nevienodai atsikišę plokštumos sudaro banguoto fasado įspūdį. Fasadas puoštas skulptoriaus Jono Hedelio skulptūromis, vaizduojančiomis šventuosius. Interjere išlikęs J.K.Glaubico projektuotas dešimties altorių ansamblis (dar 12 šoninių altorių neišliko) yra vienintelis tokios originalios kompozicijos kūrinys visoje Šiaurės rytų Europoje. Šv.Jonų bažnyčios interjeras buvo kruopščiai restauruotas, pasitinkant Universiteto 400-ųjų metų jubiliejų 1979 m. Dabar bažnyčia priskirta Vilniaus universitetui, čia vyksta ne tik pamaldos, bet ir koncertai, iškilmingi universiteto renginiai.

8) Šv. Jonų bažnyčios varpinė – aukščiausias Vilniaus senamiesčio bokštas, kurio aukštis 68 m. Varpinės apatiniai trys tarpsniai – renesansiniai, o paskutiniai du barokiniai tarpsniai ir šalmas užstatyti po 1737 m. gaisro. Tarpsniai į viršų siaurėja ir turi parabolinę formą. Šv.Jono varpinė matosi daugelio gatvių perspektyvoje, tai išraiškinga dominantė Vilniaus panoramose. Varpinės laiptai yra avarinės būklės, pastatas kol kas neprieinamas lankytojams.

9) Misionierių (Švč. Mergelės Marijos Žengimo į dangų) bažnyčia pradėta statyti 1695 m. Jonas Kristupas Glaubicas ją rekonstravo 1750 – 1754 m.: paaukštino bokštus, sukūrė naujus frontonus ir prieangį. Bokštai pasižymi ypatingu proporcijų grakštumu, bokštų pločio ir aukščio santykis yra 1:10. Vienuolyno korpusai statyti XVIII a. pirmoje pusėje. Vienuolynas turėjo didelį sodą su tvenkiniais. Iš sodo išliko tik keletas šimtamečių liepų, sodo tvoros likučiai. Šiuo metu per buvusio sodo teritoriją nutiestas pėsčiųjų takas, atkurtas šaltinis, išvalyti tvenkiniai. Šalia – istorinis Tymo kvartalas, kuriame įsikurs amatininkai.

10) Bazilijonų vienuolyno vartai yra vieni didžiausių ir gražiausių vėlyvojo baroko vartų Lietuvoje, pastatyti 1761 m. pagal J.K. Glaubico projektą. Tai unikalus Vilniaus baroko paminklas, kuriam būdingas ypatingas formų plastiškumas, skulptūriškumas. Vartai turi banguoto ir laužyto kontūro karnizus, puošti įgaubtų piliastrų poromis. Pagal J.K.Glaubico projektą rekonstruoti ir barokiniai bazilijonų Švč. Trejybės cerkvės rytiniai bokšteliai.

11) Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčia šioje vietoje stovėjo jau XIV a. Dabartinis planas ir tūrinė kompozicija išliko po XVII a. perstatymų. Bokštai statyti XVIII a. pr., o dabartinis kupolo, frontonų ir portalo vaizdas sukurtas atstatant po 1748 ir 1749 m. gaisrų. Tai yra vėlyvojo baroko architektūra. Bažnyčios interjeras puoštas įvairiaspalviu dirbtiniu marmuru, freskomis, skulptūromis, lipdiniais. Ypač vertingas yra vargonų choras ir XVIII a. meistro Adamo Casperini sukurti vargonai. Šiuo metu vyksta vargonų restauravimo darbai, restauravimui renkamos rėmėjų lėšos.

12) Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Augustijonų) bažnyčia su vienu bokštu fasade yra viena tokia Vilniuje. Pirmoji Augustijonų bažnyčia sudegė, jos vietoje 1746 – 1768 m. pastatyta nauja bažnyčia ir vienuolyno korpusas prie Bokšto gatvės. Penkių siaurėjančių tarpsnių bokštas puoštas laužytais karnizais. 1852 m. rekonstruojant į cerkvę, panaikinti puošnūs altoriai, sakykla, vargonų choras. 1967 m. vidaus erdvė sudarkyta suskaidžius į kelis aukštus g/b perdangomis. Bažnyčia iki šiol stovi nenaudojama ir apleista, jos atnaujinimui reikalingos didelės investicijos.