Vilniaus architektūra – GOTIKA

XII – XV a. susiformavusi Prancūzijoje ir paplitusi visoje Vakarų Europoje gotika savo konstrukcijų sistema ir puošybos ypatybėmis yra vienas iš labiausiai nuo Rytų bizantinės architektūros nutolusių architektūros stilių. Todėl gotikos architektūros išplitimas ryškiausiai simbolizuoja lotyniškosios Vakarų Europos vienybę. Į Lietuvą gotika atkeliavo XIV a. pabaigoje, apie 150 metų vėliau nei Vakarų Europoje, ir klestėjo iki XVI a. pabaigos. Viduramžiais Vilniuje susiformavo netaisyklinga radialinio gatvių tinklo struktūra, išlikusi iki mūsų dienų. Vienas iš kriterijų, pagal kurį Vilniaus senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą: „Vilnius yra puikus viduramžių miesto, keletą amžių turėjusio didelę įtaką Rytų Europos architektūros ir kultūros raidai, pavyzdys“. Vilniaus senamiestyje surasta apie 280, Kauno daugiau kaip 50 gyvenamųjų namų, turinčių gotikos žymių (dažniausiai yra išlikę gotikiniai rūsiai). Lietuvos gotikiniuose pastatuose priskaičiuota apie 140 rūšių įvairių profilių plytų, naudojamas gotikinis plytų rišimo būdas. Mūro sienas remia kontraforsai, sienos dažnai papuoštos tinkuotais elementais: nišomis, frizinėmis juostomis. Lietuvoje sutinkami gotikiniai skliautai: puscilindriai, kryžminiai, žvaigždiniai, tinkliniai ir krištoliniai. Čia populiariausias krištolinių skliautų motyvas – aštuonkampės žvaigždės. Gotikinių bažnyčių išskirtiniai bruožai: grakštumas, lengvumas, daug vertikalių elementų.

1) Aukštutinė (Gedimino) pilis.
Vilniaus pilių kompleksas yra Neries ir Vilnelės upių santakoje. Mūrinė Aukštutinė Gedimino pilis – Vilniaus pilių gynybinio komplekso dalis, stovinti ant 48 m aukščio Gedimino kalno, išmūryta XIV a. vietoj medinės. Pilis atlaikė intensyvius kryžiuočių antpuolius ir nė karto nebuvo užimta. XV a. pradžioje pilis sutvirtinta. Ilgainiui Aukštutinė pilis prarado gynybinę reikšmę, o 1655 m. per karą su Maskva buvo apgriauta. Po to ne kartą rekonstruojama. Restauruotame, geriausiai išlikusiame, aštuonkampiame vakariniame Gedimino pilies bokšte įrengta muziejaus ekspozicija, o buvusio ketvirto aukšto grindų lygyje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria puikios Vilniaus panoramos ir matyti dauguma gotikinių pastatų. XX a. devintame dešimtmetyje konservuoti dalinai išlikę gotikiniai Aukštutinės pilies rezidenciniai rūmai, esantys priešingoje kalno aikštelės pusėje.

2) Šv. Mikalojaus bažnyčia.
Šv. Mikalojaus bažnyčia – vienas seniausių Lietuvoje išlikusių gotikinių sakralinių pastatų – išmūryta dar prieš Lietuvos krikštą XIV a. į Lietuvą pakviestiems pranciškonų vienuoliams, Hanzos sąjungos miestų amatininkams ir pirkliams. Bažnyčios pagrindiniame fasade dominuoja aukštas dantytas frontonas ir gotikinis portalas, kampus remia įstrižiniai kontraforsai. Interjere ryškios XVI a. pradžios vėlyvosios gotikos formos. Bažnyčia papuošta žvaigždiniais ir tinkliniais skliautais. Po XVIII a. rekonstrukcijos pristatytas rokoko stiliaus vargonų choras, padidinti šoniniai langai. 2002 m. interjere restauruotas XV a. pabaigos – XVI a. pradžios skliautų dekoras ir XVII a. sieninė tapyba.

3) Šv. Onos bažnyčia.
Žymiausias ir meniškiausias vėlyvosios gotikos pastatas Lietuvoje. Šv. Onos bažnyčia Vilniuje pastatyta apie 1495 – 1501 m. Bažnyčios įkūrimo data laikoma 1501 m. gegužės 22 d., kuri skelbiama Popiežiaus Aleksandro VI privilegijoje Šv. Onos bažnyčiai. Joje kaip bažnyčios fundatorius minimas Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras. Bažnyčiai statyti naudotos 33 rūšių profilinės plytos. Nei vienas gotikinis pastatas neprilygsta jai grakštumu ir puošybos detalių turtingumu, žaisminga ir savita kompozicija. Šios vienanavės bažnyčios pagrindiniame fasade dominuoja vertikalūs elementai (profiliuotos bokštų briaunos, siauri langeliai stačiakampėse nišose, susipinančios liepsninės arkos), sudarantys kilimo aukštyn įspūdį. Pastato išorė nuo 1581 m. beveik nepakito, bažnyčios interjeras rekonstruotas XVIII a., o XX a. pradžioje atlikti dideli pastato tvarkymo darbai.

4) Bernardinų (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) bažnyčia ir vienuolynas.
1469 m. karalius Kazimieras Jogailaitis dovanojo vienuoliams didelį žemės sklypą. XV a. pabaigoje prie Vilnelės upės pradėti statyti bažnyčia ir vienuolynas yra vienas didžiausių vėlyvosios gotikos sakralinių pastatų ansamblių Lietuvoje. Gotikiniai bruožai – aukšti smailiaarkiai langai tinkuotose nišose, kontraforsai, pleištinių arkų motyvai, originali aštuonkampės varpinės ir kampinių bokštelių puošyba. XVI a. pradžioje išmūrijus miesto gynybinę sieną, bažnyčios ir vienuolyno pastatai buvo įjungti į bendrą gynybinę sistemą. XVI a. po gaisro bažnyčia pasipuošė kryžminiais, žvaigždiniais ir krištoliniais skliautais, bažnyčios ir vienuolyno sienos išpuoštos freskomis. Po XVI – XVII a. perstatinėjimų bažnyčioje matomi renesanso ir baroko stiliaus bruožai: banguoto kontūro renesansinis frontonas, antkapiniai paminklai, mediniai barokiniai altoriai, sakykla. Šiuo metu parapijinė bažnyčia restauruojama.

5) Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė.
Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvę fundavo Didžiojo Kunigaikščio Algirdo žmona Marija. Pastatyta XIV a. pirmojoje pusėje rusų gyvenamo rajono centre, prie Vilnelės upės, netoli Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių. 1348 m. cerkvė pašventinta. XVII a. pradžios T. Makovskio Vilniaus panoramose cerkvė pavaizduota kaip aukštu dvišlaičiu stogu uždengtas halinis pastatas be kupolo ir kampinių bokštų. Cerkvės priekinis – vakarinis fasadas papuoštas didelėmis smailiomis arkomis. Gotikinė cerkvės stilistika nesiskiria nuo panoramoje ją supančių bažnyčių. Tyrinėjant cerkvės išorę išsiaiškinta, kad pastato pagrindinis ir šoninis fasadai 1864 – 1868 m. apmūryti nauju plytų sluoksniu. XIX a. užtinkuotas pirminis mūras išliko rytiniame pastato gale. Restauracijos metu, nuėmus tinką ir vėlyvuosius apmūrijimo sluoksnius, atrasta daug gotikinių žymių. Rasti kontraforsų pėdsakai, smailiaarkiai langai ir daug kitų gotikinės architektūros elementų.

6) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Pranciškonų Konventualų) bažnyčia.
Bažnyčia stovi Trakų ir Pranciškonų gatvių sankirtoje. Iš XV a. pradžios ir XVI a. laikotarpių statybos išliko įspūdingas gotikinis bažnyčios portalas, krištoliniai skliautai pietinėje navoje, šiaurės vakarų kampe išmūrytas apvalus bokštelis. Bažnyčios sienos puoštos juodų klinkerinių plytų raštu, o po XVIII a. atliktos pastato rekonstrukcijos bažnyčia pasipuošė baroko ir rokoko stilių elementais. Nuo tada bažnyčia įgijo naują frontoną ir piliastrus. Ji grąžinta vienuoliams pranciškonams konventualams 1998 m. 2005 m. restauruotas Šv. Lauryno koplyčios gotikinis XVI a. plytų mūro fasadas, atstatyti koplyčios įstrižiniai kontraforsai, atidengta ir restauruota XVIII a. sieninė tapyba koplyčios frontone.

7) Namas (Pilies g. 12).
Namas stovi šalia buvusio Valdovų kelio, vedančio į netoliese stūksančią pilį. Jį sudaro du sujungti pastatai: šiaurinis stovėjo šonu į gatvę, pietinis – galu į gatvę. Tai XVI a. Vilniaus gyvenamasis namas. Čia gyveno auksakaliai, vaistininkai, chirurgas. Pirmame aukšte buvo dirbtuvė arba parduotuvė, o antrame – gyvenamosios patalpos. Būdingi gotikiniai elementai: tinkuotas frizas, papuoštas plytų ornamentu, ir baltu kalkiniu tinku užtrintos nišos. Per Antrąjį pasaulinį karą namas buvo apgriautas. Pagal išlikusias dalis pastatas buvo atkurtas ir iš dalies restauruotas 1957 – 1960 m. Mūrui restauruoti buvo panaudotos ir gotikinės plytos iš nugriautos Trakų bernardinų vienuolyno bažnyčios. 1986 m. rekonstrukcijos metu išmūrytas naujas pagrindinio fasado frontonas, vietoj pokaryje statyto medinio.

8) Namas (Vokiečių g. 20).
Pirmieji reformacijos žingsniai Vilniuje siekia XV a. pirmąjį ketvirtį. Evangelikų liuteronų parapija Vilniuje veikė jau 1552 m. Pirmoji bažnyčia įkurta Vokiečių gatvėje apie 1555 m. Iš pradžių pastatas Vokiečių g. 20 priklausė ilgainiui besikeičiantiems savininkams, o vėliau atiteko evangelikų liuteronų bendruomenei. Pastate gyveno liuteronų bažnyčios tarnautojai. 1986 m. atliktų tyrimų metu rasti XVI a. mūro ir tinko su gotikinio šrifto užrašu „In Pace Iesus Naz” fragmentai bei dvi nišos su sienine tapyba. Vienoje iš jų – Evangelisto Morkaus simbolio – sparnuoto liūto fragmentas, kitoje – Evangelisto Mato simbolio – apokaliptinės būtybės, panašios į angelą, laikančios kaspiną su užrašu senąja slavų kalba „I Blagimi Ožie” (ir teisiaisiais atgyja) – atvaizdas. Namo pastogėje rasti pastato gotikinio frontono mūro fragmentai.

9) Namas (Aušros Vartų g. 8).
Pastatas stovi netoli vienintelių išlikusių buvusių miesto vartų – Aušros (Medininkų) vartų, prie svarbaus kelio iš sostinės į garsias pietų Lietuvos pilis: Medininkus, Krėvą, Lydą ir kt., bei vieno iš prekybinių kelių, vedusių į pagrindinę miesto turgavietę Rotušės aikštėje. Šalia stovi Šv. Teresės bažnyčia, Šv. Dvasios cerkvė ir pravoslavų vienuolynas bei Šv. Trejybės cerkvė. Manoma, kad šiame XV – XVI a. pastate buvo pirklio sandėlis. Šio namo fasadai XVI a. puošti sgrafito technika (baltos ir juodos spalvos tinko ornamentu). Tokia puošyba Vilniuje aptinkama labai retai. Pastatas restauruotas 1970 – 1974 m., atkuriant neišlikusį pagrindinio fasado frontoną. Nuo tada pastate veikia restoranas „Medininkai“, kurio interjere galima matyti autentiškus gotikinius skliautus.