VILNIAUS ARCHITEKTŪRA (įžanga)

Čia rasite trumpą pagrindinių Vilniaus architektūros stilių apžvalgą su būdingais pavyzdžiais. Senoji Vilniaus architektūra ir išsaugota pastatų įvairovė puikiai parodo kaip plėtojosi šis Vidurio Europos miestas. Vilnius, panašiai kaip Lvovas, ar Ryga – vienas labiausiai į Rytus nutolusių Europos gotikos, renesanso ir baroko architektūros centrų. Plytinė gotika, kuri turi bendrų bruožų su šiaurės Lenkijos ir šiaurės Vokietijos gotika, Vilnių pasiekė XIV a. pabaigoje ir klestėjo iki XVI a. pab. XVI a. pradžioje per Žygimanto Senojo dvarą į Vilnių atkeliavę šiaurės Italijos architektai davė pradžią renesanso stiliui, kuris įneša į miestą itališkos dvasios.

Baroko kultūros suklestėjimas siejamas su katalikybės atgimimu ir aktyvia jėzuitų veikla XVII a. Jėzuitų vykdomas statybas prižiūrėjo ordino centras Romoje ir ordino provincijų vyriausieji architektai. Lietuvoje nuo 1583 m. jėzuitų vyriausiuoju architektu dirbo italas Džovanis M. Bernardonis (Giovanni Mario Bernardoni), jis bendradarbiavo su kitais patyrusiais jėzuitų architektais ir su vietiniais architektais. Taip vietines statybos tradicijas papildydavo naujos stilistinės tendencijos. Susiformavo savita baroko atmaina – Vilniaus baroko mokykla, šis stilius XVII – XVIII a. išplito po visą buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją: dabartinę vakarų Baltarusiją, šiaurės ir vakarų Ukrainą ir rytų Lenkiją. Žymiausias Vilniaus baroko architektas – Janas Kristupas Glaubicas (Jan K. Glaubitz), kuris po XVIII a. vidurio gaisrų rekonstravo Šv. Jonų, Šv. Kotrynos, Misionierių bažnyčias, sukūrė nuostabius Bazilijonų vienuolyno vartus.

Architektas Laurynas Gucevičius, studijavęs Romoje ir Paryžiuje, sukūrė svarbiausius Vilniaus klasicizmo pastatus – Vilniaus katedrą, Rotušę, kai kuriuos Verkių rūmų ansamblio pastatus. XVIII a. pab. – XIX a. viduryje klasicizmo stiliumi pastatyta bei rekonstruota daug didikų rūmų ir gyvenamųjų namų (pvz. De Reusų, Sulistrovskių, Abramavičių rūmai). XIX a. Lietuvoje pradėjo reikštis rusų architektai, daugiausiai baigę Peterburgo dailės akademiją. Ryškiausias rusiškojo ampyro pavyzdys – Vilniaus generalgubernatūros (dabar – Prezidentūros) rūmai, kuriuos projektavo peterburgietis Vasilijus Stasovas (Vasily Stasov).

XIX a. statomi romantizmo bei istorizmo (neogotikos, neorenesanso, neobaroko) stiliaus pastatai turi daug bendro su kaimyninės Lenkijos architektūra. XX a. pradžioje Vilnių pasiekia moderno (dar vadinamo secesija arba jugendu) stilius, kuris skiriasi nuo Vakarų Europos, ir ypač nuo puošniojo Rygos moderno, santūrumu ir formų geometriškumu.