Vilniaus architektūra – RENESANSAS

Renesanso idėjos XIV a. pab. susiformavę Šiaurės Italijoje, XV – XVI a. išplito po visą krikščioniškąją Europą. Į Vilnių renesansas atėjo XVI a. pradžioje per Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo dvarą. Jo žmona italė karalienė Bona Sforca atvykusi į Vilnių, kvietėsi ir italų menininkus: architektus, skulptorius, muzikus. XVI a. Lietuvoje – tai pažangos ir švietimo amžius. Steigiamos mokyklos, amatininkų cechai, spaustuvės. 1522 m. Vilniuje išleista pirmoji knyga LDK teritorijoje – Pranciškaus Skorynos (Francis Skoryna) „Mažoji kelionių knygelė”, 1529 priimtas pirmasis Lietuvos Statutas, 1579 įsteigiamas Vilniaus universitetas. 1503 – 1522 m. pastatyta Vilniaus gynybinė siena, 1536 m. pastatytas pirmasis mūrinis tiltas per Nerį (Žaliojo tilto vietoje), pradėtas vesti medinis vandentiekis.

Renesanso architektūroje naudojamos antikinės architektūros formos (arkos, kolonos, piliastrai, kapiteliai), tačiau griežtai nesilaikoma antikinio orderio proporcijų. Mėgiami pusapvalės arkos pavidalo langai ir nišos, arkinės galerijos. Sienos pradėtos tinkuoti šviesiu tinku, mėgiami ir balto – pilko tinko deriniai. Vilniuje dirbę italų architektai suteikė Vilniui itališko renesanso charakterį, ko nerasime nei Rygoje, nei Taline.

1) Valdovų rūmai (Žemutinė pilis). Buvusios gotikinės Žemutinės pilies vietoje apie 1520 – 1530 m. pastatyti renesansiniai Valdovų rūmai. Rūmų planas iš esmės išliko nepakitęs, gotikiniai korpusai iš išorės buvo nutinkuoti, pastatytas rūmų šiaurinis korpusas. Rūmai vėl perstatyti po 1544 gaisro, rekonstrukcijos autorius buvo italas Džovanis Činis (Giovanni Cini). Rūmai buvo trijų aukštų, apatiniuose aukštuose buvo tarnybinės patalpos, trečiajame – kunigaikščio salės ir šeimos kambariai. Žygimanto Augusto dvaras atsikėlė į Vilnių 1547 m., rūmai baigti rekonstruoti 1548 m. Rūmuose Žygimantas Augustas sukaupė turtingą biblioteką, paveikslų ir brangenybių rinkinius. Dar kartą rūmai atnaujinti po 1610 gaisro, rekonstrukcijos architektas iš Nyderlandų Petras Nonhartas. Karo su Maskva metu 1655 – 1661 m. apiplėšti ir per mūšius apgriauti rūmai nebetiko valdovams gyventi. Apie 100 metų jie stovėjo apleisti. Rūmų griuvėsiai buvo nugriauti 1801 m. 2002 m. pradėti Lietuvos valdovų rūmų atkūrimo darbai, kurie baigti 2009 m.
Plačiau: http://www.lietuvospilys.lt

2) Vilniaus universiteto Didysis kiemas. Ryškus renesansinių pastatų bruožas – atviros arkinės galerijos (lodžijos) naudojamos vietoj koridorių. Tokias galerijas statėsi mokyklos, kolegijos, bendrabučiai (Universiteto Didžiajame ir Observatorijos kiemuose, Alumnate, pastate Didžioji g. 19). Galerijos buvo labai paplitusios italų renesanso architektūroje, kur teikė prieglobstį nuo karštų saulės spindulių. Drėgname ir vėsiame Lietuvos klimate jomis naudotis buvo nepatogu, todėl daug kur jos vėliau užmūrytos (Jėzuitų Noviciato pastate Šv.Ignoto g).

3) Namo Pilies g. 4 atikas. Vilniaus renesanso architektūrai būdingi atikai (Atikas – statinio stogo sienelė virš karnizo). Tokios sienelės – atikai – buvo įrengiami kad nors kiek sulaikytų gaisro plitimą. Atikai dažnai būna puošti pusapskritėmis nišomis arba piliastrais, sujungtais dvigubomis pusapvalėmis arkutėmis. Tokius atikus turi Senasis arsenalas, namas Pilies g. 4, pastatai Vilniaus universiteto S.Daukanto kieme ir Šv. Kazimiero bažnyčios kieme. Puošnius atikus turi Valdovų rūmai ir Aušros vartai.

4) Aušros (Medininkų) vartai. Tai vieninteliai išlikę gynybinės sienos vartai, pastatyti drauge su siena 1503 – 1522 m. Vartų planas beveik kvadratinis, sienos iki viršutinių šaudymo angų sumūrytos gotikiniu būdu. Antrame ir trečiame aukšte simetriškai išdėstytos šaudymo angos. XVII a. pr. vartai paaukštinti ir sumūrytas renesansinis atikas, atskirtas karnizu. Atikas dekoruotas reljefu, kurio centre – dviejų grifonų laikomas LDK herbas. Po karnizu – skulptūrinė antikinio pirklių globėjo Hermio galvutė. Antrojo aukšto nišoje – XVII a. freska „Pasaulio išganytojas”, kuri atidengta ir restauruota 2003 m. Šiaurinėje vartų pusėje XVIII a. pr. pristatyta mūrinė Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia, kuri 1829 m. rekonstruota vėlyvojo klasicizmo stiliumi. Veikianti Aušros Vartų koplyčia pritraukia būrius maldininkų ir piligrimų.

5) Mažoji gildija susideda iš dviejų pastatų Didžioji g. 24 ir 26. Pietinis namas statytas XV a., sienos mūrytos gotikiniu būdu. 1608 m. namą išsinuomojo pirkliai ir jį rekonstravo. Tada pastatas pavadintas Mažąja gildija. Rūsiuose buvo karčemos, pirmame aukšte parduotuvės, antras aukštas gyvenamas, kieme – sandėliai. XVII a. pr. gildija išplėsta, pastatytas renesansinis pastatas (Didžioji g. 24) į šiaurę nuo gotikinio. Rūsyje buvo sandėliai ir karčemos, antrame aukšte – salė gildijos susirinkimams. Pastatas turi išraiškingą renesansinį fasadą, tinkuotą būdingu tam laikui tamsiai pilku tinku, kuriame baltais apvadais išryškinti simetriški langai. Nuo 1993 m. čia veikia Kazio Varnelio namai-muziejus.
Plačiau: http://www.muziejai.lt/Vilnius/Varnelio_muziejus.htm

6) Namas Rūdninkų g.10. Penki stačiakampiai langai turi lipdytinius, būdingus vėlyvajam renesansui apvadus (restauruoti XIX a.). Kieme yra lodžija – dvi elipsinės arkos, kurias remia trumpas stulpas ir piliastrai.

7) Šv. Mykolo bažnyčia – vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus renesanso paminklų. Pastatyta 1594 – 1627 m. kanclerio Leono Sapiegos iniciatyva, kaip bernardinių vienuolyno bažnyčia, o drauge ir Sapiegų šeimos mauzoliejus. Bažnyčios pagrindinis fasadas renesansinis, tačiau su barokinių formų bokšteliais. Vertingi renesansiniai bažnyčios skliautai, puošti dekoratyvių nerviūrų raštais. Šiuo metu bažnyčia drauge su vienuolynu remontuojama, čia bus atidarytas Bažnytinio paveldo muziejus.

8) Bazilijonų varpinė pastatyta XVI a. Vilniaus bazilijonų vienuolyno kieme. Statinys yra kvadratinio plano su nusklembtais kampais, turi keturšlaitį stogą. Fasaduose išdėstytos aukštos ir siauros arkinės angos, frizas puoštas apskritomis angelėmis. Tai monumentalus ir santūrus renesansinis pastatas.