Vilniaus architektūra – KLASICIZMAS

Klasicizmo stilius Lietuvoje kaip ir Europoje išplito XVIII a. vid. – XIX a. Šis stilius, kilęs iš Švietimo epochos idėjų, atsisakė baroko ir rokoko papuošimų.Tai grįžimas prie antikinės architektūros principų – harmonijos, paprastumo, griežtumo, monumentalumo, aiškios simetrijos. Labai mėgiamas senovės graikų architektūroje naudotas portikas (atviras prieangis su kolonomis). Portikus turi Vilniaus katedra, Rotušė, De Reusų, Lopacinskių rūmai, Evangelikų-reformatų bažnyčia). Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino ryšiai su italų (Romos) mokykla. Romos dailės akademijoje studijavo tapytojas P.Smuglevičius, ten jis susipažino su italų architektų Spampani šeima. 1770 m. architektas Karlas Spampanis (Carlo Spampani) atvyko į Lietuvą ir ėmė projektuoti pirmuosius klasicizmo pastatus. Italijoje studijavo architektai L.Gucevičius ir K.Kaminskis. Buvo ryšiai su Paryžiumi (ten vėliau studijavo L.Gucevičius ir K.Podčašinskis) ir su Lenkija (ten mokėsi M.Knakfusas). Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo įtaką pradėjo daryti Rusijos klasicizmas. Vilniaus klasicizmas turi du ryškius etapus: iki 1795 m. (ankstyvasis ir brandusis) ir 1795 – 1860 m. (vėlyvasis klasicizmas). Nuo 1830 m. drauge su klasicizmu jau reiškėsi ir romantizmo bruožai.

1) Universiteto observatorijos Baltosios salės portalus sukūrė italų architektas Karlas Spampanis (Carlo Spampani) 1770 – 1773 m. Išliko vakarinis portalas, kurį sudaro pusapskritės arkos anga, dorėniniai piliastrai ir antablementas su Zodiako ženklais. VU Observatoriją ir Baltąją salę projektavo architektas Tomas Žebrauskas 1753 m. Po dešimties metų restauravimo 1997 m. Baltojoje salėje įrengta VU Profesorių skaitykla.

Martynas Knakfusas (Marcin Knackfuss) – iš Lenkijos kilęs vokiečių kilmės architektas, architektūros profesorius, Lauryno Gucevičiaus mokytojas. Parengė Verkių ansamblio bendrąjį planą ir suprojektavo oficinas, suprojektavo Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos priestatą, rekonstravo Lopacinskių (Skapo g. 4), Abramavičienės (Didžioji g. 36), Tyzenhauzų (Vokiečių g. 28/17), De Reusų (S.Daukanto a. 2) rūmus. Visi šie rūmai rekonstruoti XVIII a. pabaigoje, turi bendrų bruožų: portikus, trikampius frontonus, jonėnines kolonas (tokios kolonos puošiamos voliutomis – spiralės formos detalėmis).

2) Lopacinskių (Sulistrovskių) rūmai (Skapo g. 4) priklausė Lopacinskių ir Sulistrovskių giminėms. Pagrindinis gatvės fasadas turi portiką imituojančias keturias jonėnines puskolones, tarp kurių – įvažiavimo anga. Pirmojo aukšto langai puošti trikampiais sandrikais.

3) Abramavičienės rūmus (Didžioji g. 36) sudaro keturi korpusai aplink uždarą stačiakampį kiemą. Pagrindinis fasadas akcentuotas keturiomis jonėninėmis kolonomis ir trikampiu frontonu. Tarp vidurinių kolonų yra įvažiavimo arka, puošta liūto galvute. Rūmuose įsikūrusi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija.

4) De Reusų (Šuazelių) rūmus (S.Daukanto a. 2) puošia didingas portikas be įėjimo. Keturios jonėninės portiko kolonos laiko masyvų antablementą ir frontoną. Kolonas atkartoja to paties orderio piliastrai fasade. Tai vienas iš S.Daukanto aikštės akcentų, sudarantis kompozicinę atsvarą Prezidentūros rūmams.

Laurynas Gucevičius – žymiausias Vilniaus klasicizmo architektas. Vyskupo Ignoto Masalskio lėšomis 1776 – 1780 m. mokėsi Romoje ir Paryžiuje, grįžęs tapo vyskupo architektu. L.Gucevičius suprojektavo Vilniaus rotušę, Vilniaus katedrą, Verkių ansamblio Centrinius rūmus (neišlikę), paviljoną ir arklides. Už katedros projektą gavo iš karaliaus Stanislovo Augusto medalį „Merentibus“ (už nuopelnus). 1794 m. tapo universiteto (Lietuvos vyriausiosios mokyklos) profesoriumi, Architektūros katedros vedėju, 1794 – 1795 m. T.Kosčiuškos sukilimo metu tapo Vilniaus gvardijos vadu.

5) 1769 m. pasviro senosios Vilniaus rotušės bokštas. Rekonstrukcija buvo užsakyta L.Gucevičiui. 1781 jis paruošė Rotušės pasvirusio bokšto sutvirtinimo projektą, tačiau atliekant darbus bokštas sugriuvo. Tada L.Gucevičius paruošė tris Vilniaus rotušės projekto variantus, vienas iš jų buvo su bokštu – kolona, ant kurios būtų stovėjusi karaliaus Stanislovo Augusto skulptūra. Rotušė pastatyta pagal projektą be bokšto, kompaktiško tūrio, dviaukštė, santūrios ir griežtos architektūros: platūs reprezentaciniai laiptai, šešių dorėninių kolonų portikas, langai su kukliais klasicistiniais apvadais. Rotušės statyba baigta 1799 m. 1811 – 1922 m. čia su pertraukomis veikė miesto teatras, 1944 – 1995 m. – Lietuvos dailės muziejus. Iškėlus muziejų, nuo 1999 m. Rotušė restauruota ir pritaikyta reprezentaciniams miesto renginiams.
Daugiau: http://www.vilniausrotuse.lt/lt/content/viewitem/4

6) Vilniaus katedra (Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika) yra viena seniausių Lietuvoje katalikų bažnyčių. Pradėta statyti karaliaus Jogailos 1387 m., daug kartų buvo perstatyta gotikos, renesanso ir baroko stiliais. 1783 m. katedra pradėta rekonstruoti klasicistiniu stiliumi pagal L.Gucevičiaus projektą. Architektas katedrą prailgino ir išplėtė, tačiau nelietė nei senų pamatų, nei sienų mūro, išsaugojo vidaus aukštį ir halinę struktūrą. Rekonstrukcijos išeities elementu jis paėmė barokinę Šv. Kazimiero koplyčią, nieko joje nekeisdamas; jos plano gabaritai panaudoti likusiuose trijuose pastato kampuose. Rytiniame gale jis pristatė identišką zakristiją su kupolu, o vakariniame - ovalines koplyčias be kupolų, fasado priekyje - monumentalų portiką. Taip Gucevičius sukūrė iš išorės visiškai naują simetrišką ir harmoningą klasicistinį pastatą ir kartu nepažeidė autentiškų istorinių mūrų. Klasicistinį portiką puošia italo skulptoriaus Tomo Rigi (Tommaso Righi) barokinės skulptūros bei frontono reljefas „Nojaus arka“. Katedros statybą 1801 m. užbaigė Mykolas Šulcas.
Daugiau: http://vilnius.lcn.lt/sventoves/arkikatedra/istorija

-------

7) Franko (Prozorų) namą (Didžioji g. 1/2) vėlyvojo klasicizmo stiliumi 1807 m. rekonstravo architektas Mykolas Šulcas (L.Gucevičiaus mokinys). Didelius antrojo aukšto langus puošia segmentiniai sandrikai, ornamentiniai vainikai. Namo kampas akcentuotas baltų rustų mozaika. Namas buvo pritaikytas apgyvendinti pakviestus dėstyti Vilniuje užsienio profesorius. Čia gyveno Vienos medicinos daktaras Jozefas Frankas (Joseph Frank), taip pat rašytojas Stendalis (Stendhal, tikr. Henri Marie Beyle). Nuo 1998 m. pastate įsikūręs Prancūzų kultūros centras, gretimuose pastatuose – Prancūzijos ambasada.
Daugiau: http://www.ambafrance-lt.org/spip.php?article593

8) Chodkevičių rūmai (Didžioji g. 4) užima didelį plotą tarp Didžiosios ir Bokšto gatvių. Rūmai, statyti XVII a., buvo ne kartą perstatinėjami ir plėsti, kol po 1825 m. rekonstrukcijos įgavo vėlyvojo klasicizmo stilių. Čia buvo Medicinos ir chirurgijos akademija, studentų ir profesorių butai. Nuo 1994 m. čia įsikūrusi Vilniaus paveikslų galerija, restauruoti kelių salių interjerai su polichromine tapyba, lipdiniais ir puošniomis krosnimis. 2006 m. atidengta ir restauruota Didžiosios g. fasado sienų tapyba.

9) Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai. Šioje vietoje XV – XVIII a. buvo Vilniaus vyskupų rezidencija. 1795 m. po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo jie atiteko Vilniaus generalgubernatoriui. 1824 – 1832 rūmai rekonstruoti ampyro stiliumi pagal architekto iš Peterburgo Vasilijaus Stasovo (Vasily Stasov) projektą. XIX a. skirtingu laiku čia gyveno prancūzų imperatorius Napoleonas, rusų generolas Kutuzovas ir kitos istorinės asmenybės. Rūmų aikštės ir kiemo fasadai yra reprezentaciniai, puošti kolonadomis.
Daugiau: http://www.president.lt/institucija/rumai/istorija

10) Evangelikų reformatų bažnyčia (Pylimo g.) pastatyta 1830 – 1835 m. pagal architekto Karolio Podčašinskio (Karol Podczaszynski) projektą. Bažnyčia stačiakampė, vienanavė, nava dengta medinėmis pakabinamomis lubomis, kurios yra vertingas išlikęs interjero elementas. Fasadas puoštas šešių korintinių (puoštų lapų ornamentais) kolonų portiku ir trikampiu frontonu su horeljefu „Kristus kalba miniai“. Virš stogo, panašiai kaip ir Vilniaus katedroje, stovėjo trys K.Jelskio skulptūros.