VILNIAUS SENAMIESTIS (miesto istorinė raida)

Sostinės istorinis branduolys – senamiestis kurėsi ir formavosi Vilnios ir Neries santakoje, apsuptoje girių, kalvų ir slenių. Amžiams bėgant tai susilydė į darnią gamtos ir čia gyvenusių žmonių kultūrinės savimonės nulemtą urbanistinę visumą. Toje vietoje kur Vilnia įteka į Nerį ir yra Vilniaus miesto pradžios vieta, V a. – VIa. amžiuje čia būta stambios baltų gyvenvietės.

Lietuva pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta 1009 m., o 1323 m. valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius pirmą kartą buvo paminėtas Europos rašytiniuose šaltiniuose kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Tuo metu Lietuva buvo paskutinė didelė pagoniška valstybė Europoje. Kunigaikštis Gediminas rašė laiškus į Europos miestus, kviesdamas į Vilnių pirklius, amatininkus ir katalikų bažnyčios atstovus. 1387 m. Lietuva tapo krikščioniška valstybe, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, susituokęs su Lenkijos karaliene, tapo Lenkijos karaliumi. Prasidėjo laipsniškas Lietuvos susiliejimas su Europa.

XIV a. miesto augimą stabdė kryžiuočių ordino puolimai. Žalgirio mušis (1410 m.) – pergalė prieš ordiną – sukūrė palankias sąlygas miestui toliau plėtotis. XV a. imta daug sparčiau statyti gotikinius plytų pastatus, kurėsi ir augo vienuolynai bei gildijos, smarkiai keitę miesto pavidalą. Šiuo laikotarpiu Vilniuje atsirado rotušė.
Po didžiojo 1471 m. gaisro atsirado daug naujų gatvių, o 1503 – 1522 m. pastatyta devynerių vartų gynybinė siena: ji apžiedė tankiausiai gyvenamą miesto dalį ir turėjo saugoti miestą nuo galimų totorių antplūdžių. Šis miesto branduolys, apimantis daugiau nei 300 ha, buvo suformuotas slėnyje į pietus nuo Vilnios ir Neries santakos.
1579 m. buvo įkurtas Vilniaus universitetas, vėliau garsėjęs savo dėstytojais bei auklėtiniais, žymiais įvairių tautų mokslininkais bei kultūros veikėjais.
XVI – XVII a. Vilnius iškilo kaip didelės valstybės švietimo centras – vienas didžiausių miestų Rytų Europoje; jis perėme europines kultūros vertybes. Būdamas plataus vidurio ir šiaures Europos regiono kultūros centru, Vilnius taip pat išsiskyrė religine tolerancija ir įvairove: mieste gyvavo katalikų, protestantų, liuteronų, sentikių, pravoslavų, o taip pat ir žydų bei musulmonų bendruomenės.
Po trečiojo ir paskutinio Lietuvos--Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m., didžioji dalis Lietuvos – taip pat ir jos sostinė Vilnius –- buvo prijungta prie Rusijos, ir Vilnius tapo generalgubernatoriaus provincijos centru. Vaizdingas miesto peizažas sumenko, 1799 – 1805 m. nugriovus didžiąją dalį Žemutinės pilies, gynybinę sieną su vartais, ir nemažai kitų didelių senamiesčio pastatų.

XX a. pr. Vilnius tapo Lietuvos nacionalinio atgimimo centru. 1918 m. vasario 16 d. čia paskelbta Lietuvos valstybės nepriklausomybė.
1920 – 1939 m. Vilnius okupuotas Lenkijos, tad miestas neteko administracinio centro reikšmės. Tuo laikotarpiu Vilniaus senamiestyje statyta nedaug. Tačiau svarbu paminėti, kad buvo tiriami, konservuojami ir restauruojami svarbūs architektūros paminklai.
Antrojo pasaulinio karo metais senamiestis smarkiai nukentėjo. Buvo sugriauti apie 40 proc. senamiesčio pastatų. Beveik 25 proc. ju nebuvo atstatyti – jų vietoje buvo įkurti skverai ir aikštės.

1990 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą, Vilnius vėl tapo nepriklausomos valstybės sostine, kurios istoriniame branduolyje – senamiestyje telkiasi intensyviausias miesto dvasinis ir kultūrinis gyvenimas. 1994 m. gruodžio mėn. Vilniaus istorinis miesto centras buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo miestų sąrašą, o 1995m. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (Pasaulio bankas) atsiliepė i Lietuvos Respublikos prašymą ir suteikė techninę ir finansinę pagalbą Vilniaus savivaldybei, ruošiant Vilniaus senamiesčio paveldo apsaugos ir atgaivinimo programą. UNESCO Pasaulio Paveldo centras rėmęs šią programą norėjo matyti Vilniaus senamiesčio atgaivinimo procesą, kaip modelį, taikytiną kitiems Rytų ir Vidurio Europos miestų istoriniams centrams. Nuo 1998 m. šalies vyriausybei ir Vilniaus miesto savivaldybei finansuojant, pradėtas intensyvus Senamiesčio atnaujinimas; tai paakino veržlias ir keleriopai didesnes vietos ir tarptautines investicijas ir Senamiestyje, ir visame mieste.

VILNIAUS SENAMIESČIO APSAUGA

Atskirais Vilniaus senamiesčio architektūros ir archeologijos paveldo paminklais buvo pradėta rūpintis jau nuo XIX a. pradžios. Nuo XX a. pradžios iki 1955 m. nemaža dalis architekturinių paminklų buvo restauruojami fragmentiškai: tvarkomi stogai, yrančios sienos, remontuojami langai, durys, atnaujinami ir dažomi fasadai bei tvarkoma pastatų aplinka. Tačiau 1960 m. Vilniaus miesto generaliniame plane numatyti uždaviniai suskaldyti senamiestį kertamosiomis magistralėmis kėlė realią šios unikalios miesto dalies sunaikinimo grėsmę, tad kartu iškilo reikmė Vilniaus senamiestį gelbėti. Tam 1956 – 1958 m. buvo sudarytas kompleksinis Vilniaus Senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio projektas ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Tuomet buvo pradėta nuosekliai rekonstruoti pavienius vertingiausius senamiesčio objektus, imtasi netiesioginės bažnyčių apsaugos. Nuo 1960 m. vidurio buvo pradėti rengti Vilniaus senamiesčio kvartalų regeneravimo projektai, juose buvo numatyti sistemingi rekonstrukcijos darbai. Pirmieji tokie projektai buvo parengti 1972 – 1973 m. Šie projektai buvo kuriami 1964 m. miesto generalinio plano pagrindu ir numatė, kaip gatves pritaikyti automobilių bei viešojo transporto eismui ir jį plėtoti; kaip kompleksiškai restauruoti kvartalus ir atkurti keleto iš jų, sugriautų per karą, urbanistinį tūrį tuometinės architektūros stiliumi.
1973 m. Vilniuje vyko Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos ICOMOS simpoziumas, skirtas istorinių miestų išsaugojimo bei kvartalų regeneravimo problemoms. Vilniaus senamiesčio regeneravimas buvo labai palankiai įvertintas ir pripažintas tarptautinio lygio paminklotvarkos ir istorinės urbanistikos atgaivinimo pavyzdžiu.

1988 – 1992 m. buvo parengtas trečiasis Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas. Jame pirmą kartą buvo nagrinėta istorinių sklypų ribų raida, pateiktas tvirtinti sklypų planas su statybos ir paminklotvarkos darbų reglamentavimu. Projektas padėjo 1994 m. įtraukti Vilniaus senamiestį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šis svarbus Vilniaus senamiesčio, kaip Lietuvos istorijos, urbanistikos, kultūros ir paveldo vertybės pripažinimas tarptautiniu ir nacionaliniu mastu, paskatino ir toliau kryptingai planuoti jo saugojimo, gaivinimo ir plėtojimo veiklą. Taigi, nuo 1996 m. ši su Vilniaus senamiesčiu susijusi veikla buvo reglamentuojama visuose pagrindiniuose su miesto planavimu susijusiuose dokumentuose. Jie padėjo nustatyti tolesnius senamiesčio atgaivinimo darbus, planuoti regeneravimo veiklą, numatyti svarbiausius veiksmus, gerinant senamiesčio, o drauge ir Lietuvos sostinės įvaizdį.